Ekskursantė

Tikra išgyvenimų, ryžto ir nuostabių gamtovaizdžių kupina istorija apie mergaitės kelionę iš Sibiro namo.

Režisierius: Audrius Juzėnas | Aktoriai: Anastasija Marčenkaitė, Igor Savočkin

Biudžetas: 0,8 milijono | Pajamos: premjera rugpsėjo 27 d.

IMDb: n.d. | Metacritic: n.d.

Ekskursantė yra vienas tokių filmų, apie kurį nesinori detaliai pasakoti. Norisi tik pasakyti, kad jį verta žiūrėti vien dėl to, kad jis pastatytas. Keista, kad pirmojo meninio filmo Sibiro tremties tema sulaukėme tik šiemet, bet iš tiesų jo kelias buvo labai ilgas ir sunkus.

Idėja kurti šį filmą gimė praėjus vos keleriems metams po nepriklausomybės atgavimo, tačiau vis neatsirasdavo galimybių ją įgyvendinti. Keitėsi atsakingi žmonės, o filmo projektas taip ir nuguldavo į apatinius stalčius. Galiausiai jis atkeliavo iki Vilniaus geto režisieriaus Audriaus Juzėno, kuris jau konkrečių filmo statymo darbų ėmėsi dar prieš ketverius metus ir, kaip pats kalbėjo, „buvo išsiųstas į tremtį“. Statyti tokio mąsto filmą su nedideliu biudžetu yra itin sudėtingas ir daug pastangų pareikalaujantis užmojis, užtai ir svarbus yra kiekvienas, prisidėjęs prie jo kad ir degalais.

Ekskursantę galima vadinti išties neįprastu Lietuvai kelio filmu. Prasidėjusi į Sibirą riedančiame tremtinių traukinyje, vienuolikmetės Marijos kelionė namo vyksta etapais, tarsi skaitant knygos skyrius. Kiekvieno etapo centre – žmonės, bandantys jai padėti arba sukliudyti pasiekti tėvynę. Be pačios Anastasijos Marčenkaitės vaidmens jų paveikslai yra svarbiausias filmo privalumas. Mergaitei, tapusiai Maša, atsilikusia nuo Latvijos ekskursijos (sumaniai pateisintas iš pradžių keistai skambantis filmo pavadinimas!), o vėliau meistriškai apsimetančia ir kitos valstybės piliete, pasiryžta padėti tikrai ne kiekvienas. Ir net tada ši pagalba yra vedama asmeninių motyvų – būtent tai ir labiausiai įtikina, mat tokioje situacijoje sunku įsivaizduoti kaip būtų galima rizikuojant savo gyvybe imtis tokios atsakomybės vien dėl gailesčio.

Beje, visur filmo anotacijose minint mergaitės pakeliui sutiktus žmones palikta negraži klaida. Vaikų lagerio daktaras, kuris pasirūpina ne tik sunkia Marijos būkle, bet ir suorganizuoja daugiausia prie gimtinės ją priartinusį kelionės etapą, įvardijamas kaip „žiaurus, įsimylėjęs lėktuvo pilotą“…

Tinkamo tempo filmui suteikia ir kelionės epizodus tarsi atskiria įspūdingi gamtos vaizdai. Sunku patikėti, kad, pasak režisieriaus, Ekskursantė buvo pastatyta neišvažiuojant toliau nei „Dzūkijos miškai“. Dar vienas įrodymas, kad Lietuvoje yra kūrybiškų technologijų meistrų, gebančių ne tik teikti administravimo paslaugas.

Ekskursantė nustebina ir tuo, kad filmo kūrėjai nepasidavė galimai, žinant tokią skaudžią temą, pagundai itin sugraudinti žiūrovą. Sunkiausios akimirkos čia pasitinkamos su tikru ryžtu ir tikėjimu savo tikslu. Netgi pabaiga.