Galingas ir suktas Olimpiados režisieriaus Danny Boyle’o kriminalinis trileris.
Trance
Režisierius: Danny Boyle | Aktoriai: James McAvoy, Rosario Dawson, Vincent Cassel
Biudžetas: 20 milijonų | Pajamos: 10 milijonų (1 savaitė)
Esu didžiulis Danny Boyle‘o gerbėjas, nuo pat pirmųjų jo bandymų didžiajame ekrane su keista kriminaline drama Negilus kapas (Shallow Grave) ir, žinoma, jo legendiniu Traukinių žymėjimu (Trainspotting), kurį žiūrėjau keliolika kartų, kai kurias vietas ir dar daugiau, ruošdamas kinematografijos kursinį darbą (baisiai keista, kad dar teko rašyti ranka ant popieriaus, ir nėra kopijos, kurią galėčiau įkelti, pačiam būtų įdomu). Režisierius mane labiausiai žavi tuo, jog kad ir kokią temą apsiimtų: apie berniukus, radusius krūvą pinigų (Milijonai), mokslinės fantastikos epą, egzotišką paslėptą salą, nuostabią istoriją Indijoje, net tuos pačius zombius – jis visada nustebina. Ne veltui juk jam patikėta režisuoti Olimpiados atidarymą, kuris taip pat sužavėjo savo pastatymu. O dabar Boyle‘as pristato, kaip pats pavadino, „piktąjį Olimpiados pusbrolį“ – Transo būseną.
Nors jau pats filmo pavadinimas ir idėja nuteikia, kad reikia laukti netikėtų dalykų, vis viena režisierius sugeba pateikti staigmenų ir išsukti filmą taip, kaip manau nedaugelis nuspės. Aišku, galima labiau pasidomėti istorija, daugiau sužinoti apie tai, kas slypi po planu pagrobti itin brangų paveikslą iš aukciono, o tada hipnozės būdų bandyti išsiaiškinti, kur jį pagrobęs ir to neprisimenantis herojus jį paslėpė. Bet taip tikrai neverta daryti – tai tikrai vienas atvejų, kai kuo mažiau žinai, tuo įdomiau. Reikia pasitikėti režisieriumi ir tiesiog leistis į vingių pilną vis tamsėjančią ir agresyvėjančią kelionę. Nors vietomis atrodo, jog jis kiek persistengė ir nebeišeis atpainioti galų ar gausis kokia nors nesąmonė, arba viskas per daug anksti ir lengvai paaiškės, galiausiai finalas tikrai nustebina ir kaip įprasta tokiems filmams dar palieka spėlioti, kas galėjo nutikti.
Filme tikrai netrūksta dramatiškų momentų ir drąsių, net žiaurių sprendimų, kurie tenka puikiai aktorių trijulei. Čia žaidžiama ne tik su protu, bet labiau su jausmais, visa emocijų skale, kurias priverstas išgyventi kiekvienas savaip. Atšiaurus nusikaltėlis (bent jau pradžioje) Vincentas Casselas kažkaip kartu su filmo nuotaika priminė Gasparo Noe darbus Irreversible ir Enter The Void. Iš tiesų tikėjausi, kad pastarasis filmas bus kaip Trance, galingesnis, greitesnis ir agresyvesnis, bent jau taip atrodė iš jo klipo. Rosario Dawson seku nuo pat jos debiuto paauglystėje sunkiame vaidmenyje skandalingame filme Vaikučiai (Kids), o šioje juostoje jos aštrus žavesys suviliojo net patį režisierių. Sunkiausia užduotis, žinoma, teko Jamesui McAvoy‘ui, kuris įtikinamai, net skausmingai tvarkosi su gausybe įvairiausių emocijų, išties tampa kitu žmogumi. Dar vienas puikus vaidmuo šaunių ir įvairių filmų sąraše.
Galiausiai labai sužavėjo ir muzika – gan retas reiškinys filmuose, kurie dažniausiai pasikliauja garsių ir tituluotų kompozitorių kūryba. Keista, kad režisieriai retokai apsiima paeksperimentuoti su veržlesne, įvairesne muzika, bent jau garsesnėse didesnėse juostose. Danny Boyle‘as šiuo atžvilgiu ir vėl nenuvylė, Transo būsenos garso takelis sukuria tokio pat lygio efektą kaip Važiuok iš pastarųjų ryškių filmų. Unkle, Moby, M People kūriniai ir likęs režisieriaus ilgamečio bendradarbio kompozitoriaus Ricko Smitho sukurtas garso takelis suteikia filmui ryškios atmosferos, greičio ir padeda pasinerti į šią pašėlusią, emocijų kupiną, protiškai ir fiziškai žiaurią kelionę. Būtinai verta pažiūrėti!
Parašykite pirmą komentarą