Laiškai Sofijai

Pirmą vaidybinį filmą apie garsųjį mūsų kompozitorių bei dailininką pastatė britas. Bet pagrindinį vaidmenį atliko M. K. Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas.

Režisierius: Robert Mullan | Aktoriai: Rokas Zubovas, Marija Korenkaitė

Biudžetas: 0,5 milijono | Pajamos: premjera rugpjūčio 30 d.

IMDb: n.d. | Metacritic: n.d.

Britų režisierius Robertas Mullanas iki šiol dirbo su dokumentiniais filmais, o vaidybiniame žanre debiutuoja su filmu apie ryškiausią Lietuvos menininką. Su Čiurlionio darbais, pirmiausia muzikiniais, o vėliau ir dailės, režisierius susipažino dėstydamas Lietuvoje, Vytauto Didžiojo Universitete netrukus po nepriklausomybės atgavimo. Čiurlionio darbai ir asmeninis gyvenimas, ypač jo pabaiga, įkvėpė režisierių galiausiai imtis to, ko niekas nebuvo padaręs Lietuvoje.

Laiškai Sofijai nėra nuoseklus biografinis filmas, jis nepretenduoja į visišką istorinį tikroviškumą. Nors dėl to dalis pirmųjų žiūrovų filmą kritikavo, kaip sakė pats režisierius, juk niekas iš dabartinių žmonių negyveno prieš šimtą metų ir negali užtikrintai pasakyti kaip buvo iš tiesų. Jo filmas – tai pirmiausia meilės istorija, suvedusi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir jaunos visuomenės veikėjos Sofijos Kymantaitės (aktorė Marija Korenkaitė) likimus.

Filmas labiausiai sužavi tuo, kad garsųjį menininką suvaidino ne profesionalus aktorius, o paties M. K. Čiurlionio proanūkis pianistas Rokas Zubovas. Jis ne kartą anksčiau dirbo su režisieriumi kaip jo muzikos konsultantas ir net nebuvo kalbų, kad kas nors kitas galėtų įkūnyti menininką. Taip kartu išsisprendė ir kita daugelį filmų apie muzikos kūrėjus ar atlikėjus kamuojanti problema – tikras pianisto skambinimas neslepiant rankų ar nesiimant kokių kitų triukų. Vos keletas matytų filmų gali pasigirti tokiomis autentiškomis scenomis (ryškiausias jų – Nušvitimas (Shine) su Geoffrey Rushu).

Patiko ir ganėtinai lengva bei žinoma lyriška filmo nuotaika, tinkamai įterptos įvairios mielos smulkmenos (tarkim kreipimasis į Čiurlionį Kastuko vardu). Filmas gan lėtas, bet to nesijaučia, nes pauzes užpildo kompozitoriaus muzika bei Lietuvos ar Peterburgo vaizdai, nufilmuoti neįprastu bent jau lietuviškam filmui plačiausio ekrano formatu. Net sunkoka patikėti, kad filmas tęsiasi daugiau nei dvi valandas.

Filmo istorijos pasakoti nesinorėtų. Jei ne itin gerai atsimenate Čiurlionio biografiją, ko gero bus įdomiau pirma pažiūrėti filmą, o po to pasigilinti į tikras jo gyvenimo detales, kurios, beje, sklandžiai pateiktos paties Roko Zubovo kuruojamoje interneto svetainėje ciurlionis.eu. Netgi yra paties Čiurlionio darytų fotografijų keliaujant po Kaukazą.

Laiškai Sofijai – išties neeilinis įvykis Lietuvos kino scenoje ir jis vertas dėmesio bei pripažinimo. Rokas Zubovas ir Marija Korenkaitė jau gavo Sidabrines gerves, filmas spėjo pasirodyti keliuose festivaliuose, planuojama jį parodyti įvairiose užsienio šalyse. Bet svarbiausia yra sutraukti kuo daugiau žiūrovų Lietuvoje ir galbūt taip paskatinti kitų filmų apie garsius Lietuvos žmones kūrybą. Filmas statytas privačiomis lėšomis, be jokios kultūrinių institucijų paramos, tad būtent jo žiūrimumas bus svarbiausias kriterijus svarstant apie panašius projektus ateityje.