Dar vienas klasikinės istorijos perdirbinys, kuris šįkart gavosi kažkoks dirbtinis, tuščias ir skirtas neaišku kam.
Oz the Great and Powerful
Režisierius: Sam Raimi | Aktoriai: James Franco, Michele Williams, Mila Kunis, Rachel Weisz
Biudžetas: 215 milijonų | Pajamos: 455 milijonai
Pirmą kartą ilgai atidėliojęs filmą peržiūrėjau vien dėl to, kad kažkada prisižadėjau sau pamatyti kiekvieną didelį 3D kameromis nufilmuotą darbą (išskyrus siaubo filmus). Nors kalbėti apie Ozo atgimimą pradėta dar seniai, gausėjant informacijai ir ypač pasirodžius pirmiems klipams įspūdis buvo ne itin geras. Išskyrus įdomų perėjimą iš senojo kvadratinio formato į šiuolaikinį plačiaekranį, visa kita atrodė kaip ir daugelyje pastaruoju metu išpopuliarėjusių modernių pasakų interpretacijų.
Iš tiesų tai gaila, kad jau klipuose buvo akcentuojama klasikinio filmo formato pradžia, nes to nežinant būtų visai smagi staigmena. Labai patiko 3D formatu nufilmuota juodai balta 4:3 formato dalis, tikrai eičiau pažiūrėti kokio nors Artisto stiliaus filmo stereoformatu. Aišku, galėjo kiek daugiau pažaisti su neva primityviais efektais ir įvairiau iškelti vaizdą už 4:3 ekrano ribų, bet bendrai ši pradžia atrodė visai maloniai. Taip pat gražiai sukurtas perėjimas į ryškiaspalvį plačiaekranį formatą bei pirmieji Ozo šalies vaizdai, ypač didžiulės juntamai sunkios gėlės ir lapai. Bet nuo tos vietos viskas darėsi vis blogiau.
O prasidėjo šis dardėjimas žemyn nuo beždžionės. Nuo pat pirmo šio nemalonaus dirbtinio padaro kadrų niekaip nebegalėjau ramiai žiūrėti filmo ir nekreipti dėmesio į tai, kaip blogai jis sukurtas. Nemanau, kad tai buvo kokybės klausimas, nes prie didžiulio biudžeto filmo dirbo labai pajėgios efektų studijos, prisidėjusios prie Keršytojų, Prometėjo, Žmogaus-voro ir kitų garsių filmų, tad ko gero tai buvo meninis stilistinis sprendimas. Manau jie bandė atkartoti itin sėkmingą prie milijardierių klubo prisijungusią Alisą (prie Ozo dirbo tie patys prodiuseriai, kurie ir pradėjo šią modernių pasakų beprotystę), bet nors filmas man nepatiko, tenka pripažinti, kad Timo Burtono stilius buvo savitas ir įdomus. O čia net nepavadinsi stilium, tiesiog viskas tarsi iš plastiko, dirbtina ir tuščia. Vienintelis gražiai ir įdomiai sukurtas dalykas buvo porcelianinė mergaitė (taikliai pajuokauta su Chinatown), kuri turėjo juntamą svorį, o jos emocijos buvo nuoširdesnės ir įtikinamesnės nei visų aktorių kartu sudėjus. Gaila tik, kad sinchronizuojant su aktoriais nepasirūpinta šios porcelianinės herojės svorio atitikmeniu – akivaizdžiai filmuota tuščiomis rankomis.
Patys aktoriai taip pat nuvylė, tiksliau, jų dirbtinis vaidinimas ir pokalbiai tarsi tikrai į kaimą atvažiavusiame cirke. Vėl labai keista, kodėl pasirinktas būtent toks pateikimas. Nesinori galvoti, kad dėl to, jog filmas skirtas vaikams, nes net animaciniai filmai beveik be išimties yra įdomesni ir kartu pritaikyti vyresnei auditorijai. Gal taip buvo bandoma atkurti klasikinio Ozo filmo nuotaiką? Jis aišku buvo paprastas, lengvabūdiškas, bet tuo pačiu nuoširdus, o čia viskas vėl atrodo baisiai dirbtina ir neteisinga.
Iš tiesų keista ir gaila, kad filmui buvo parinktas būtent toks pateikimas, nes pati idėja, kad nevykęs fokusininkas atkeliauja į Ozą ir pasitelkęs savo apgaulingus triukus žmonių akyse tampa burtininku, tikrai patiko. Keista, kad filmas patikėtas Samui Raimi po garsių siaubo filmų ir galiausiai nuskydusios Spider-Man serijos, na bet tai yra kūrėjas ir jo vizija. Bet kad toks filmas sulaukia tokios didelės sėkmės, kuri jau garantavo tęsinį, tai dar nesmagiau. Jau geriau Disney antrą Johno Carterio dalį pastatytų.
Parašykite pirmą komentarą