Ištrūkęs Džango

Itališkas Quentino Tarantino vesternas su afrikietiško kraujo prieskoniu.

Django Unchained

Režisierius: Quentin Tarantino | Aktoriai: Jamie Foxx, Christoph Waltz, Leonardo DiCaprio

Biudžetas: 100 milijonų | Pajamos: 260 milijonų

IMDb: 8.6 (#37) | Metacritic: 81

Quentino Tarantino po Negarbingi šunsnukiai sėkmės atskleistas ketinimas kurti vesterną išties pradžiugino. Spageti vesternas Amerikos vergijos laikais, kurio pagrindinis herojus – afrikietis. Žanrui jau seniai reikėjo kažko tokio naujo ir neįprasto. Eksperimentas sumaišyti jį su fantastika filme „Kaubojai ir ateiviai“ nelabai pasiteisino. O kas jau kas, bet QT apsiėmęs žanrą sugeba išspausti iš jo maksimumą ir, kad ir ko tikėtumeis, nustebina.

Ištrūkęs Džango istorija labai paprasta: premijų medžiotojas iš vergovės išperka Džango, kuris turi jam padėti surasti kaltinamuosius, o po to už tai jam atsilygina padėdamas susigrąžinti kitam vergvaldžiui parduotą žmoną. Žinoma, ne viskas taip paprasta, bet filme svarbu ne istorija. Čia kaip įprasta Tarantino filmuose svarbiausios pačios herojų asmenybės ir nedideli pavieniai epizodai, sukuriantys nenuspėjamą daugiasluoksnį filmą.

Pagrindinį herojų įkūnijo kine senokai matytas ir pastaruoju metu į muzikos industriją persimetęs Jamie Foxxas. Smagu tai, kad jam tenka apsimetinėti vis kitais personažais pačiame filme, netrūksta įvairių emocijų. Leonardo DiCaprio – turtingo ir žiauraus vergvaldžio, gimusio ir užaugusio plantacijoje – vaidmuo taip pat ryškus ir įsimintinas. Bet visų akys ir ausys bus labiausiai nukreiptos į didįjį Tarantino atradimą – Christophą Waltzą. Kaip ir Šunsnukiuose, čia jis stebina kalbų virtuoziškumu, žaibiškais pokyčiais nuo ramybės iki įniršio ir iš esmės yra pagrindinis netikėtumų šaltinis.

Smagiausia, kad niekur nedingo ir dar vienas ypatingas QT filmų elementas – mini istorijos ir epizodai, netikėtai nukertantys bendrą veiksmą ir supažindinantys su komišku ar tragišku filmo kontekstu. Kai kurios tokios vietos kito žanro ar režisieriaus darbe atrodytų visiškai netinkamos, bet čia viskas puikiai dera. Kita vertus, Džango kartais pradeda atrodyti kaip įprastas filmas, bet kai tik spėji tuo patikėti, Tarantino tuoj pat primena apie save. Būtent todėl beveik trys filmo valandos taip staigiai praskrieja. Ir išeini laimingas niūniuodamas kurią nors nuostabaus garso takelio melodiją.

Dar Ištrūkęs Džango pradžiugino tuo, kas bendrai mane labai žavi filmuose – tai sąsajos su kitais darbais, apimančiais skirtingus laikmečius, kartas ir net žemynus. Džango legenda prasidėjo dar 1966-aisiais, kai pasirodė tokio pavadinimo Sergio Corbucci filmas. Bet Tarantino ko gero labiau įkvėpė 2007-aisiais pagal šį pastatyta japoniška interpretacija Sukiyaki Western Django, kurioje jis pats net suvaidino. Ši Takashi Miike juosta revolverį meistriškai valdantį klajoklį įmetė tarp dviejų kovojančių samurajų klanų. Paties vienišo bevardžio herojaus, kurį ne kartą įkūnijo Clintas Eastwoodas, įkvėpimo reikia ieškoti vėl gi Japonijoje – tai Akira Kurosawa 1961-ųjų filmas Yojimbo.

Manau žinant apie šiuos susijusius filmus įdomiau žiūrėti naująjį Tarantino darbą, bet bet kuriuo atveju Ištrūkęs Džango yra nuostabus filmas, galbūt net vienas geriausių dešimtmečio darbų. Besisukant tokioms mintims ir stebint finalinius filmo vaizdus kilo du klausimai: pirmą, ką Tarantino darys toliau, antra – kaip apie šį spageti vesterno atgimimą atsilieptų Sergio Leone?