Gyvenimo medis

Ilgai laukta Terrence’o Mallicko vizija pasakoja nuostabiai nufilmuotą liūdną istoriją, kurią papildo gražūs, bet matyti gamtos peizažai ir keistos kosminės scenos. Ir dinozaurai…

Tree of Life

Režisierius: Terrence Mallick | Aktoriai: Brad Pitt, Sean Penn, Jessica Chastain

Biudžetas: 32 milijonai | Box office: 55 milijonai

IMDb: 7.5 | Metacritic: 85

Terrence Malick's Tree of Life

Su T. Mallicko filmais sunkiai sutariu, atvirai pasakius – jų nelabai suprantu. Nuoširdžiai stengiausi peržiūrėti per daugybę metų sukurtus kelis pripažintus jo epinius darbus, puikiai suprantu kiek darbo į juos įdėta ir kaip stengtasi perteikti specifinę kiekvieno filmo atmosferą. Bet kaskart tiesiog nerandu asmeninio ryšio su filmu, nesusidaro toks didingas įspūdis kaip būna žiūrint tokius visaapimančius darbus.

Taigi ir Gyvenimo medžio, kuris buvo statytas net šešerius metus, laukiau gan atsargiai, per nieko daug nesitikėdamas net po jo pergalės Kanų festivalyje. Manau elgiausi teisingai, nes pažiūrėjus filmą liko toks tarsi dvigubas įspūdis.

Labai patiko įžanginės filmo scenos. Pagrindinė istorija nufilmuota nuostabiai ir natūraliai, ypač įspūdį paliko apšvietimas. Tarsi žiūrėtum dokumentinį filmą be jokių dirbtinų priedų. Galima suprasti, kodėl režisierius stengėsi pateikti kuo aiškesnes filmo rodymo instrukcijas kino teatrams. Tiesa, jos buvo skirtos labiau juostinėms versijoms, man teko žiūrėti skaitmeninę – galbūt dėl tokio didesnio aiškumo ir švarumo filmas labiau primena dokumentiką. Bet kokiu atveju reikia pagirti operatorių Emmanuelį Lubezkį, kuris su Mallicku dirbo ankstesniame filme Naujasis pasaulis (The New World) ir filmavo vieną labiausiai mano mėgstamų juostų Žmonių vaikai (Children of Men).

Žodžiu, pati pasakojama istorija man išties patiko, nors ir yra persmelkta nuolatinio liūdesio. Pasakojama apie šeštajame dešimtmetyje gyvenančią šeimą: griežtą tėvą (Bradas Pittas), nuolankią žmoną (pastaruoju metu vis labiau stebinanti Jessica Chastain) ir tris jo sūnus. Bet šuolio į dabartinius laikus ir vieno iš užaugusių vaikų (Seanas Pennas) prisiminimus apie kare žuvusį brolį ir dėl to pakrikusią šeimą ne itin supratau.

Dar labiau netiko gausios gamtos scenos ir peizažai. Rodos režisierius surinko įvairiose vietose atsitiktinai nufilmuotų gražių vaizdų ir sudėliojo juos taip, kad įkvėptų žiūrovus ir geriau perteiktų pagrindinę filmo idėją. Bėda ta, kad nieko naujo ar įspūdingo filmas šiuo atžvilgiu neparodo – norint didingų scenų reikia žiūrėti Koyaanisqatsi (ko gero labiausiai įkvėpęs kada nors matytas dokumentinis filmas) ar vėlesnius operatoriaus Rono Fricke darbus.

Dar nesmagiau su kosminėmis scenomis. Viskas būtų gražu ir įdomu, įdėta tikrai daug darbo ir pastangų, pasamdytas net legendinis meistras Douglas Trumbullas, sėdęs prie darbo pirmą kartą nuo Blade Runner laikų. Bet vėl gi problema yra ta, kad beveik viskas yra matyta Versmėje (The Fountain), kuris, priešingai nei daugelio nuomone, man yra svarbiausias Darreno Aronofsky filmas. Prie Gyvenimo medžio net dirbo ta pati komanda ir kūrė vaizdus vėl naudodama ne CGI, o chemines reakcijas. Versmėje tokie vaizdai bent jau turėjo tiesioginę reikšmę, o čia pasirodė beprasmiški.

Na ir dinozaurai. Kurių galų jam reikėjo įtraukti dinozaurus? Suprantu, bendra tema apie visatos kūrimą, gyvenimą ir mirtį, sunaikinimą ir taip toliau. Bet šios scenos tikrai nemaloniai nustebino (kažkaip nebuvau apie tai skaitęs) ir nors sukurtos išties rimtos studijos Prime Focus, atrodė tarsi ištrauktos iš vidutinės TV dokumentikos.

Štai toks šešių darbo metų rezultatas, sužavėjęs daugelį kritikų, pelnęs gausių apdovanojimų. Man būtų kur kas labiau patikusi niekuo nepapildyta šeimos istorija. Galbūt bus proga netrukus pamatyti tokį filmą – Mallickas stato romantišką kol kas pavadinimo neturinčią dramą. Tiesa, tolesnis jo filmas, pavadintas Voyage of Time, bus skirtas visatos gimimui ir mirčiai…

Parašykite pirmą komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *