Lėtas, svajingas ir itin žiaurus filmas karūnuoja vadinamuosius „Goslingo metus“.
Drive
Režisierius: Nicolas Winding Refn | Vaidina: Ryan Gosling, Carey Mulligan
Biudžetas: 15 milijonai | Pajamos: 76 milljonai
Šio filmo pasirodymo labai laukiau nuo tada, kai apie jį buvo pradėta kalbėti po geriausio režisieriaus apdovanojimo praėjusių metų Kanuose. Filmas sėkmingai pasirodė ir kituose festivaliuose, o kažkas iš kritikų net taikliai pavadino praėjusius metus „Goslingo metais“. Iš tiesų pernai Ryanas Goslingas nuveikė išties daug ir pasirodė net trijuose labai skirtinguose, bet kokybiškuose filmuose: be Drive jis suvaidino juostoje Kvaila, beprotiška meilė (Crazy, Stupid, Love, režisuota I Love You Philip Morris autorių) bei George‘o Clooney pastatytoje politinėje dramoje Purvini žaidimai (Ides of March).
Rodos, YouTube komentaruose mačiau Važiuok priklijuotus epitetus „rimtasis Greiti ir įsiutę“ ar „noir transporteris“, bet nemanyčiau, kad filmą galima taip paprastai įkišti į rėmus. Drive yra neįprasta vienišo nepažįstamojo temos išraiška, kurioje nėra nei fiksuotos pradžios, nei pabaigos, tiesiog parodomas tarsi kelionės epizodas. Šįkart herojumi klajokliu tampa profesionalus vairuotojas kaskadininkas, laisvalaikiu uždarbiaujantis vežiodamas į veiksmo vietas nusikaltėlius. Tai kartu ir tradicinė meilės istorija, kurioje vienas kitą pamilsta netikėtai susitikę vaikinas ir mergina. Tik šįkart mergina taip pat neįprasta – žaviosios Carey Mulligan (išgarsėjusi Oskarui nominuotu vaidmeniu Auklėjime) herojė augina savo buvusio mylimojo, pasodinto į kalėjimą, vaiką. Grižus jam, iškart prisistato ir senas skolas medžiojantys buvę kolegos, tad Goslingas imasi atlikti šiam priskirtą darbelį, kuris, žinoma, pasisuka visai neplanuota linkme.
Filmo stilių gan sunkoka apibūdinti. Minimas neo noir terminas, kitos sąsajos su praėjusio amžiaus vidurio kinu. Išties Drive sukuria tam tikra ypatingą jausmą, jo ilgi statiški kadrai tarsi ramina, hipnotizuoja, nebijoma rodyti daug portretų, neskubama karpyti scenų. Viskas vystosi lėtai, paliekama laiko įsigilinti į veikėjų emocijas, pažinti charakterius, atsipalaiduoti. Tai labai neįprasta veiksmo filmui (ką jau kalbėti apie vairavimo žanrą) ir sudaro itin ryškų kontrastą su staiga pasipilančiomis be galo agresyviomis scenomis, kurios, keisčiausia, kartu ir labai dera prie bendro filmo stiliaus. Sunku su kažkuo palyginti, bet vietomis priminė geriausius Sopranų epizodus ar Šioje šalyje nėra vietos senukams. Atrodo labai natūraliai ir kartu palieka gilų kraupų įspūdį.
Vienintelis keistokas dalykas man pasirodė Važiuok garso takelis. Paprastai neatkreipiu didelio dėmesio į skambančią muziką, bet šios itin saldžiarūgštės sintetinės elektropop dainos skambėjo itin išskirtinai tokio tipo filme. Man toks kontrastas labai tiko, seniau labai mėgau tokią muziką, o kartu su tarsi pop albumo stiliumi užrašytu filmo pavadinimu tai sudaro išties netikėtą iškreiptą įspūdį. Dėl bendro tokio sprendimo priėmimo buvo kilę abejonių, bet pamačius, kad ryškiausius Drive kūrinius perklausė dešimtys milijonų vartotojų, tampa akivaizdu, kad autoriai pataikė itin taikliai.
Šiek tiek gaila, kad šie milijonai vartotojų taip ir nepažiūrėjo paties filmo. Nedidelis juostos biudžetas, žinoma, atsipirko keletą kartų, bet norėtųsi, kad tokie išskirtiniai filmai sulauktų dar didesnio dėmesio. Apdovanojimų maratone Važiuok taip pat pasirodė ne taip įspūdingai kaip tikėjausi, bet svarbiausia ne tai. Svarbu, kad tiek iki šiol menkai žinomas danų režisierius Nicolas Winding Refnas ir Ryanas Goslingas įrodė galintys sukurti puikų filmą ir iškart pradėjo dirbti prie itin įdomaus naujo projekto bei beveik sutarė kartu statyti vieno geriausių klasikinių fantastinių filmų perdirbinį.
Parašykite pirmą komentarą